Svajonių namai

Dažnų namų epicentras yra toks kambarys (erdvė) vadinamas “salionu” – su prabangia sofa, televizoriumi ir kavos staleliu, tarsi kviečiančiais laiką leisti pasyviai. Užėję svečiai surikiuojami ant sofos, o jų akys užimamos bėgančiais vaizdais ekrane. Klaidžiojančios mintys atneša gabalėlius vis atsirandančio irzlumo, kažin kokio nepaaiškinamo nepasitenkinimo jausmo, noro ištrūkti ir pabėgti ten, kur gali jaustis laisvas. Moderniuose ir klasikiniuose išblizgintuose interjeruose esame sodinami ant sofų prieš tuščius televizorius ir niekas nesikeičia.. Tik formos, spalvos, tekstūros, erdvės.. Sakau “tik”, nes tai daro nedidelę įtaką mūsų laimei. Ir tam suvokti nereikia mokslinių tyrimų. Juk gera tuose namuose, kuriuose vyksta gyvenimas, kūryba, ir tokia akustika, kur galima vieni kitus girdėti ir suprasti netariant žodžių. Vis pasvajoju apie namus, kurių epicentras – didelis stalas, nebijantis būti aprašytas flomasteriais, baksteltas mezginį mezgančio virbalo, taukšteltas plaktuku ar aptaškytas klijais. Svajoju apie namus, kuriuose pokalbiai užsimezga dirbant rankoms, kuriant kartu ir kartais tylint kartu.. Tikri namai tavęs neįspraudžia į rėmus, tikri namai tave augina.

Žurnalas apie nenublizgintą gyvenimo būdą ir tikrus namus

Issue16_Cover-lores

Gyvatės

Šios pynės primena tikras gyvates.. Žvynus primenančios apvalainos karoliukų formos, įvairūs pasikartojantys raštai ir besivyniojantis ilgumas.. Knietėjo įminti šios technikos mįslę. Iš tiesų nesudėtinga, bet reikia daug kantrybės. Šie vėriniai paprasčiausiai neriami vąšeliu. Tam reikia tik pasirinktų spalvų karoliukų, nėrimo siūlo ir vąšelio. Iššūkis nr 1 prasideda šių įprastų priemonių beieškant. Dar iki šiol neužtikau karoliukų, kurie būtų vienodo dydžio, nes iš pažiūros vienodi, jie iš tiesų nėra tobulai vienodo dydžio. Taip pat įprastas nėrimo siūlas “irisas” yra per storas, reikėtų paieškoti plonesnio, ir tokio atspalvio, kuris būtų artimas karoliukų spalvai. Darbas prasideda susiveriant karoliukus ant siūlo. Jeigu norima išnerti konkretų raštą, tuomet veriant juos reikia taip pat kruopščiai ir skaičiuoti. Nuo norimo vėrinio/nėrinio skersmens ir ilgio taip pat priklausys, kiek reikia karoliukų ant siūlo susiverti. Na o paskui prasideda įdomioji dalis – pats nėrimas. Neriamas cilindriukas, vis pristumiant po vieną karoliuką. Smagus rankdarbis, ypač ramina, bet reikalauja kantrybės. O mes, moterys, jos turim daug daug.. :) Pirmoji mano gyvatėlė štai tokia. Tiesa, mokiausi pagal šią knygą.

DSC03767-2 DSC03796

Antras, trečias, o gal dešimtas gyvenimas

Man ypač patinka įvairūs sendaiktynai. Ten slypi kažkokia nepaaiškinama magija. Galima būtų palyginti su žvejyba.. kai eini žvejoti, nežinodamas ar užkibs. Tie daiktai, dažnai nepagarbiai suversti dėžėse tarp įvairių menkaverčių šiukšlių, turi dvasią, savo istoriją, kurios iš tiesų nežinai, bet gali įsivaizduoti ir sukurti pats. Iš paskutinio pasivaikščiojimo sendaiktyne po atviru dangumi, parsinešiau neišvaizdžią vazelę – žvakidę. Man ji pasirodė labai graži. Truputėlis universalių purškiamų baltų dažų ir vaizdas jau kitoks. Jos istorija tęsiasi toliau..

vazele

Skiautinys nr. 1

Svajojau, nes labai knietėjo ir pabandžiau. Pasirinkau paprasčiausią skiautinio piešinį, 15 cm kraštinių pločio kvadratėlius, kurių išdėliojimo taisyklė paprasta: du vienodo rašto kvadratėliai, negali liestis vienas su kitu kraštinėmis. Visą skiautinį sudaro trys sluoksniai: apatinis sluoksnis paprastesnis, iš vienos rūšies medvilninio audinio, kurį taip pat naudojau viršutiniame sluoksnyje. Viduryje sinteponas. Apatinis, trečiasis sluoksnis taip pat yra ir 10 cm platesnis bei 10 cm ilgesnis, nei viršutiniai du, kad atlenkus jį į viršų, būtų galima suformuoti dailų kraštelį. Kvadratėlius sujungiau susiųdama juos siuvimo mašina, o visus tris sluoksnius sujungiau sudaigstydama rankomis.

DSC03572-1 DSC03576-1 DSC03581-1