Gimtadienių metas

Galbūt lėlė ir yra geriausia dovana mergaitei, bet kažkodėl dar nesu nei vienos jos dovanojusi. Parduotuvių lentynose išrikiuotos gražuolės atrodo tuščios, šaltos ir aikštingos. Mąstau, jog geriau dovanoti lėles siūtas savo rankomis. Tiesa, tai užtruks laiko, bet tik tokiu būdu lėlė įgaus gyvybės, šilumos ir bus vienintelė. Na, o kol pribręsiu lėlei, dovanoju tiulio tiu-tiu. Must have kiekvienos mažos princesės buduare. Dovanų pakavimą perleidžiu šį reikalą už mane geriau išmanantiems.

 tiutiu_bernis gift_bernis1

Svajonių namai

Dažnų namų epicentras yra toks kambarys (erdvė) vadinamas “salionu” – su prabangia sofa, televizoriumi ir kavos staleliu, tarsi kviečiančiais laiką leisti pasyviai. Užėję svečiai surikiuojami ant sofos, o jų akys užimamos bėgančiais vaizdais ekrane. Klaidžiojančios mintys atneša gabalėlius vis atsirandančio irzlumo, kažin kokio nepaaiškinamo nepasitenkinimo jausmo, noro ištrūkti ir pabėgti ten, kur gali jaustis laisvas. Moderniuose ir klasikiniuose išblizgintuose interjeruose esame sodinami ant sofų prieš tuščius televizorius ir niekas nesikeičia.. Tik formos, spalvos, tekstūros, erdvės.. Sakau “tik”, nes tai daro nedidelę įtaką mūsų laimei. Ir tam suvokti nereikia mokslinių tyrimų. Juk gera tuose namuose, kuriuose vyksta gyvenimas, kūryba, ir tokia akustika, kur galima vieni kitus girdėti ir suprasti netariant žodžių. Vis pasvajoju apie namus, kurių epicentras – didelis stalas, nebijantis būti aprašytas flomasteriais, baksteltas mezginį mezgančio virbalo, taukšteltas plaktuku ar aptaškytas klijais. Svajoju apie namus, kuriuose pokalbiai užsimezga dirbant rankoms, kuriant kartu ir kartais tylint kartu.. Tikri namai tavęs neįspraudžia į rėmus, tikri namai tave augina.

Žurnalas apie nenublizgintą gyvenimo būdą ir tikrus namus

Issue16_Cover-lores

Gyvatės

Šios pynės primena tikras gyvates.. Žvynus primenančios apvalainos karoliukų formos, įvairūs pasikartojantys raštai ir besivyniojantis ilgumas.. Knietėjo įminti šios technikos mįslę. Iš tiesų nesudėtinga, bet reikia daug kantrybės. Šie vėriniai paprasčiausiai neriami vąšeliu. Tam reikia tik pasirinktų spalvų karoliukų, nėrimo siūlo ir vąšelio. Iššūkis nr 1 prasideda šių įprastų priemonių beieškant. Dar iki šiol neužtikau karoliukų, kurie būtų vienodo dydžio, nes iš pažiūros vienodi, jie iš tiesų nėra tobulai vienodo dydžio. Taip pat įprastas nėrimo siūlas “irisas” yra per storas, reikėtų paieškoti plonesnio, ir tokio atspalvio, kuris būtų artimas karoliukų spalvai. Darbas prasideda susiveriant karoliukus ant siūlo. Jeigu norima išnerti konkretų raštą, tuomet veriant juos reikia taip pat kruopščiai ir skaičiuoti. Nuo norimo vėrinio/nėrinio skersmens ir ilgio taip pat priklausys, kiek reikia karoliukų ant siūlo susiverti. Na o paskui prasideda įdomioji dalis – pats nėrimas. Neriamas cilindriukas, vis pristumiant po vieną karoliuką. Smagus rankdarbis, ypač ramina, bet reikalauja kantrybės. O mes, moterys, jos turim daug daug.. :) Pirmoji mano gyvatėlė štai tokia. Tiesa, mokiausi pagal šią knygą.

DSC03767-2 DSC03796

Antras, trečias, o gal dešimtas gyvenimas

Man ypač patinka įvairūs sendaiktynai. Ten slypi kažkokia nepaaiškinama magija. Galima būtų palyginti su žvejyba.. kai eini žvejoti, nežinodamas ar užkibs. Tie daiktai, dažnai nepagarbiai suversti dėžėse tarp įvairių menkaverčių šiukšlių, turi dvasią, savo istoriją, kurios iš tiesų nežinai, bet gali įsivaizduoti ir sukurti pats. Iš paskutinio pasivaikščiojimo sendaiktyne po atviru dangumi, parsinešiau neišvaizdžią vazelę – žvakidę. Man ji pasirodė labai graži. Truputėlis universalių purškiamų baltų dažų ir vaizdas jau kitoks. Jos istorija tęsiasi toliau..

vazele

Skiautinys nr. 1

Svajojau, nes labai knietėjo ir pabandžiau. Pasirinkau paprasčiausią skiautinio piešinį, 15 cm kraštinių pločio kvadratėlius, kurių išdėliojimo taisyklė paprasta: du vienodo rašto kvadratėliai, negali liestis vienas su kitu kraštinėmis. Visą skiautinį sudaro trys sluoksniai: apatinis sluoksnis paprastesnis, iš vienos rūšies medvilninio audinio, kurį taip pat naudojau viršutiniame sluoksnyje. Viduryje sinteponas. Apatinis, trečiasis sluoksnis taip pat yra ir 10 cm platesnis bei 10 cm ilgesnis, nei viršutiniai du, kad atlenkus jį į viršų, būtų galima suformuoti dailų kraštelį. Kvadratėlius sujungiau susiųdama juos siuvimo mašina, o visus tris sluoksnius sujungiau sudaigstydama rankomis.

DSC03572-1 DSC03576-1 DSC03581-1

Zen-karpiniai

Po ranka pakliuvo elektroninė knyga apie zenraizgymą. Angliškai ši technika vadintųsi “zentangle”. Paišiau, raizgiau – atpalaiduoja ir ramina.. Man piešimas truputėlį skaudi tema, nes dar darželyje, visi bandymai piešti ir savo piešiniais prasibrauti į “top” piešinėlių galeriją buvo nesėkmingi. Taip užaugau suvokdama, kad ši sritis tikrai ne man. Nors vėliau mokykloje papuoliau pas tikrai atsidavusį dailės mokytoją, kuris šio to gero išmokė, tačiau vėliau mūsų klasę perėmusi kita dailės mokytoja vėl nugramzdino visas viltis. Na bet per daug nekaltinant tų “mokytojų” ir grįžtant prie zenraizgymo technikos, ji yra įkandama bet kuriam, net visiškai piešimo lūzerei, kaip aš. Vėliau nesusilaikiau iš knygyno neparsinešusi knygelės apie karpinius, nes pjaustymo peiliukas ir kilimėlis jau kuris laikas tūnojo stalčiuje. Štai taip, iš dviejų idėjų gimė vienas zenraizgytas karpinys.

DSC03557-1DSC03558-1DSC03561-1DSC03563-1DSC03565-1DSC03567-1

 

Kūrybiškumo pyragas

Jau daug knygų išleista, kalbų pasakyta ir tekstų parašyta kūrybiškumo lavinimo tema. To pasekoje kas dieną gimsta milijonai naujų idėjų, kurios pretenduoja padaryti mūsų gyvenimus geresniais. Tačiau nors ir kūrybiško problemų sprendimo požiūris vis labiau populiarinamas, kaip tai akivaizdžiai parodo dr. Austėjos Landsbergienės siekis transformuoti lietuvišką švietimo sistemą (kaip pastebėjo protingi žmonės, tradicinė mokykla ruošia moksleivius dirbti fabrikuose) mūsų kultūroje senieji sustabarėję ledai dar labai stori. Tame sangrūdų sklaidymo procese vieno ar dviejų ledlaužių neužteks, čia geriausiai suveiktų daug mažyčių petardų, nuolat sproginėjančių vis kitoje vietoje. Turiu omenyje kiekvieną mūsų, nes mes išties galime būti žiauriai kūrybingi ir išspręsti savo problemas taip kaip mums reikia, nelaukiant, kol koks supermenas įžiūrės mūsų “problemytes” tarp savų PROBLEMŲ ir suras laiko atskristi ir mus iš jų išvaduoti.

Taigi, 6 gabalai pyrago, visi svarbūs ir vienas kitą įtakojantys, tam, kad kūrybiškumas klestėtų

VAIZDUOTĖ. Ją turėjome vaikystėje, visi, vėliau praradome ten, kur įprastai mokoma spresti problemas. Bėda ta, kad ten (mokykloje) išmokome rasti vienintelius teisingus atsakymus. Še tau kad nori.. Ir jei nebuvai tarp laimingųjų, ragavusių meno košės (įprastai meno problematikoje daugiau improvizacijos), tavo pirmoji pyrago dalis jau senai išgaravusi. Sorry. Gera žinia ta, kad lavinant, ji grįš.

ŽINIOS. Tam kad kažką genialaus sukurtum, neužtenka tik sugalvoti, reikia išmanyti ir kažkokią sritį, pvz elektroniką, braižybą, siuvimo technologiją ir pan. Pasitelkti mokytojus arba specialistus, skaityti knygas.. Ir nepamiršti dalintis žiniomis su kitais.

MOTYVACIJA. Niekas neprivers kurti, jeigu pats to nenori. Požiūris ir troškimas sukurti kažką naujo bei pats kūrybos procesas yra varomoji jėga, bet kurios, idėjos tiesiog liks idėjomis.

APLINKA. Tai bendruomenė, supantys žmonės, fizinė vieta. Šaunu, kai visa tai yra, nes aplinka mus taip pat labai įtakoja, skatina bei palaiko.

IŠTEKLIAI. Ne visada čia svarbiausi yra pinigai. Galybė šauniausių projektų įgyvendinta labai ribotais biudžetais. Tokie ištekliai kaip žmonės, procesai, natūralūs resursai dažnai yra daug svarbesni kūrybiniame procese, nei pinigai. Bet kartais jų šiek tiek reikia.

KULTŪRA. Tai fonas, tarsi atspindintis požiūrį į tai, kaip reaguojame į nesėkmę. Jeigu “nesėkmės” pavadinimą paverčiame “vertinga patirtimi”, tuomet darbai įgauna visai kitą atspalvį, o kūrybiškumo kultūra tik dar labiau klęsti.

Dažnai tenka išgirsti apie darbdavius, kurie savo valdymo stiliumi vis dar gyvena praeitame amžiuje ir tiesą sakant dėl to labai apmaudu, nes darbdavys labai svabų vaidmenį atlieka formuojant organizacijos kultūrą. Jei darbuotojai sudėliojami į dėžutes ir lentynėles, o už norą išlįsti iš dėžutės gauna sprigtą, tuomet visa ta pilka masė iš dėžučių pasklinda po aplinką ir niurzga. Nenoriu nieko įžeisti, bet čia mūsų kultūros rakštis. Antra vertus, smagu matyti ir įkvepiančius pavyzdžius.

Jei norėtųsi pasigilinti detaliau, štai įdomi protingos moters kalba.

Skanaus pyrago,

Neringa

Baigiu, kad pradėčiau

Baigiu, kad pradėčiau

Atėjo laikas užbaigti ir pradėti. O pradėti yra daug sunkiau negu užbaigti, nes kažko pabaiga dažnai ateina tiesiog nieko nedarant, nepajudinant nei piršto. O Pradžia? Ji reikalauja mūsų dėmesio. Pabaigiu netobulas.blogspot.com tinklaraštį nes neberašau, transformavausi ir noriu kitaip. Nemoku apsakyti žodžiais jausmo, kuris kuris telkiasi viduje, bet tai būtų kažkas panašaus į norą išnykti, kad galėtum atgimti iš naujo.

Pradedu kelionę su Berniu. Man ji bus sunki, bet įdomi ir pilna iššūkių, nes nežinau galutinio tikslo. Tiesiog, noriu mėgautis ja.. Be taisyklių, rėmų, klišių, standartų.. savaip..